- čiubas
- ×čiùbas (sl.) sm. (4, 2) 1. atsikišęs plaukų ar šiaip ko kuokštas: Gražiai tavo sušukuotas čiùbas Dg. Reikėjo visus plaukus nukirpt, kam tu dar tą čiùbą [ant viršugalvio] palikai? Kt. Viščiukai su čiubùkais Rod. 2. užrišto maišo raukai įsitverti: Stverk maišą už čiùbo ir vilk per grendymą! Gs. Nuvežtus į lauką maišus sustato ant čiubų, kad žvirbliai kviečių nelestų LTR(Br). 3. pastatytas ir viršuje per varpas surištas vasarojaus ar dobilų pėdas: Miežius stato čiùbuos Brsl. Nestatyk tokiais dideliais čiubais, neišdžius [grikiai] Švnč.
Dictionary of the Lithuanian Language.